meilininkas

meiliniñkas (-inỹkas), -ė smob. (2) 1. [K] meilikautojas, pataikautojas: Meiliniñkas meilumu verčiasi, viską meiliai daro rš. 2. svetnora: Kurs meilija svetimą gerą, tas meiliniñkas J. 3. kas myli, mylėtojas: O kartais gal atsirastų tarp lietuvių ir žemaičių toki meilinykai žmonystės (žmonijos), kuri dar keletą knygelių [parašytų] Rp. 4. N, [K] meilužis: Venk kekšę (paraštėje meilinykę), jeib neįkliūtumbei ing jos žebangus BBSir9,3.